artilerija

artilerija statusas T sritis Gynyba apibrėžtis Ginklų rūšis: ↑pabūklai (haubicos, patrankos, minosvaidžiai ir kt.) ir jų judėjimo priemonės; šaudmenys; kovinio aprūpinimo (ugnies valdymo, žvalgybos, šaudymo aprūpinimo) priemonės. Rusijos ir kt. NVS šalių sausumos pajėgose artilerijai t. p. priklauso ↑reaktyvinės salvinės ugnies sistemos ir ↑prieštankinių raketų kompleksai. Artilerija yra SP ir laivyne; aviacijoje –↑artilerinė aviacijos ginkluotė. SP artilerija skiriama pagal paskirtį – antžeminė ir ↑zenitinė artilerija. NATO šalių SP yra ↑lauko artilerija (NVS šalių – pajėgų artilerija). Antžeminė artilerija skiriama pagal kovines savybes – patrankų, haubicų, reaktyvinė, prieštankinė, kalnų ir minosvaidžių; pagal judėjimo būdus – judrioji, stacionarioji ir aeromobilioji; pagal kalibrą – lengvoji, sunkioji, didelės galios. Dar skiriama toliašaudė ir ultratoliašaudė artilerija. ↑Jūrų artilerijoje yra laivų ir kranto artilerija. Pagal artilerijos sistemų konstrukcijos ypatumus skiriama graižtvinė ir lygiavamzdė, beatošliaužė, reaktyvinė (raketinė), kazematinė ir universalioji artilerija. Norint išskirti vamzdinius pabūklus turinčią artileriją nuo kitų artilerijos rūšių (pvz., reaktyvinės artilerijos), kartais skiriama vamzdinė artilerija. Dar yra mažakalibrė artilerija, kurios pabūklai naudojami zenitinėje ir laivų artilerijoje, aviacijoje. Kartais vartojamos (buvo vartojamos) sąvokos atominė, branduolinė, apgulos, tranšėjinė artilerija ir kt. Operacijos (mūšio) metu artilerija remia kitas pajėgų rūšis. Pagrindiniai artilerijos kovos ypatumai: sutelktumas svarbiausiomis kryptimis; netikėta ir tiksli ugnis; sąveika su pėstininkais, tankais, aviacija ir kt. ginkluotųjų pajėgų rūšimis; nuolatinis ir lankstus artilerijos ugnies ir manevro valdymas. Pirmą kartą žodis artilerija buvo pavartotas italų mokslininko Nikolo Fontanos Tartaljos (Tartaglia; 1500–1557) veikale „Artilerijos šaudybos klausimai ir atradimai“ (1546) ir prigijo kaip bendras šaunamųjų ginklų pavadinimas. Šaunamąjį pabūklą pirmieji panaudojo arabai XIII a. pab. ar XIV a. pr. XIV a. šaunamąjį pabūklą perėmė Italija, Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Anglija, Lietuva, Rusija. Pirmieji artilerijos pabūklai buvo primityvūs metaliniai vamzdžiai, įtvirtinti į medinę trinką. Vamzdis drūtgalyje aklinas, užtaisomas iš laibgalio. Šaudymo nuotolis 200–400 m, greitašauda – keli šūviai per dieną; sviediniai – akmenys, geležies, švino gabalai. Artilerijos pabūklus gamino meistrai; kiekvienas pabūklas galėjo šaudyti tik jam pagamintais sviediniais. XIV–XV a. pabūklus pradėta lieti iš vario ir bronzos, o nuo XVII a. – iš geležies. XVI a. atsirado pabūklų vamzdžių keltuvai ir pabūklus imta nutaikyti pagal vamzdžio pakilimo kampą. Pabūklų gamyba pradėta standartizuoti pagal jų tipą ir kalibrą; tobulėjo artilerijos pabūklų lafetai, jiems pritaikyti ratai. Atsirado sprogstamieji sviediniai, vadinami ↑granatomis ir ↑bombomis. Pirmieji pabūklai su graižtviniais vamzdžiais buvo pagaminti XVII a., tačiau pramoniniu būdu juos pradėta gaminti tik po 200 metų. Artilerijos pabūklus pradėta skirstyti į patrankas, haubicas ir mortyras. Prancūzijoje 1732 m. Liudvikas XIV nustatė kalibrus pagal sviedinio masę (svarais) ir vamzdžio skersmenį (cm). 1757 m. Rusijoje buvo sukurtas pabūklas (vienaragis), kuris galėjo šaudyti lėkštąja (kaip patranka) ir iškiliąja (kaip haubica) trajektorija. Šią konstrukciją perėmė daugelis Europos šalių. XIX a. vid. prasidėjo graižtvinės artilerijos epocha. XIX a. II pusėje Prancūzija, Prūsija, Rusija, D. Britanija, JAV perginklavo savo kariuomenę graižtviniais pabūklais. XIX a. pab. išrastas bedūmis parakas, atsirado galingą sprogimą sukeliančių sprogstamųjų medžiagų. Visa tai sudarė sąlygas didinti artilerijos šaudymo nuotolį ir sviedinių ardomąją galią, o metalų technologijos ir mašinų gamybos pažanga leido sukurti naujų, tobulesnių pabūklų. 1872–1877 m. buvo sukonstruotas greitašaudis pabūklas. Jo vamzdis turėjo atošliaužos stabdį ir grąžiklį. Greitašaudžiai pabūklai buvo užtaisomi šovininiais (vienanariais) šaudmenimis, turėjo optinį taikiklį ir stūmoklinę spyną su užsitaisančiu daužikliu, lafetą su sraigtiniais vertikaliojo ir horizontaliojo kreipimo mechanizmais. Prieš I pasaulinį karą artilerija buvo tobulinama: mažinama pabūklų masė, didinamas kalibras ir šaudymo nuotolis, tobulinami lafetai, spynų mechanizmai, šaudmenys. Pabūklai pasidarė judresni ir stabilesni šūvio metu. I pasauliniame kare kariaujančių valstybių kariuomenėje labai padaugėjo automatinių ginklų ir artilerijos pabūklų. Pradėta naudoti kulkosvaidžius. Buvo sukurti lengvieji pabūklai (35–75 mm) pėstininkams lydėti. Atsiradus tankams ir aviacijai, buvo sukurta prieštankinė ir zenitinė artilerija. Tobulėjo artilerijos žvalgybos prietaisai ir įrenginiai, t. p. prietaisai, padedantys nutaikyti pabūklą į judančius taikinius. Prieš II pasaulinį karą pradėta kurti reaktyvinė artilerija. Po II pasaulinio karo visų valstybių kariuomenėje ginklai automatizuojami, didinamas artilerijos manevringumas, automatizuojamas ir mechanizuojamas šaudymo rengimas ir ugnies valdymas. Sukurta branduolinė artilerija, šaudanti sviediniais su branduoliniais užtaisais, ↑prieštankinės valdomosios raketos, nauji savaeigiai pabūklai. Sparčiai tobulėja reaktyvinė, prieštankinė ir zenitinė artilerija. Sukurtos ↑zenitinės valdomosios raketos. Pėstininkai ir oro desantininkai ginkluojami granatsvaidžiais ir beatošliaužiais pabūklais. Lietuvoje artileriją pirmasis panaudojo kunigaikštis Kęstutis, kuris 1382 m. laivais Nemunu atplukdė bombardų (↑bombarda) Georgenburgo piliai iš kryžiuočių vaduoti. Tais pačiais metais pabūklų Jogailai padovanojo kryžiuočiai. XIV a. pab. ties Vilniaus pilimi Vytautas įkūrė pabūklų liejyklą. Nuo to laiko lietuvių kariuomenė nuolat kautynėse naudojo artileriją. XV a. vid. Vilniaus liejykloje imta lieti žalvarinius pabūklus. LDK pilys, kariuomenė ir įtvirtinimai prieš totorius prie Dniestro ir Dniepro žemupio buvo ginkluoti artilerija. XVI a. Oršos (1514) ir Polocko (1579) kautynėse t. p. buvo naudojama artilerija. Pabūklų liejyba Lietuvoje klestėjo Žygimanto Augusto (1544–1572) ir Radvilų (\artilerija1600) laikais. Vilniaus ir Nesvyžiaus liejyklose buvo gaminama daug ginkluotės. Nepriklausomybės kovų metais (1919–1920) Lietuvos kariuomenė buvo ginkluota vokiškais, prancūziškais, rusiškais artilerijos pabūklais. Tokia įvairi artilerijos ginkluotė išliko iki 1936 m. 1940 m. pr. Lietuvos kariuomenė turėjo 110 75 mm lauko patrankų „Shneider“, 19 76,2 mm lauko patrankų, 12 83,8 mm lauko patrankų, 4 toliašaudes 105 mm „Škoda P.z.1“ patrankas, 70 105 mm „Shneider“ haubicų, 2 155 mm „Shneider” haubicas, 190 minosvaidžių, 9 zenitines patrankas „Vickers Amstrong“, 2 40 mm „W.Z. 36 Bofors“ zenitines patrankas, 151 20 mm šveicarišką automatinį „Oerlikon“ pabūklą, 150 2 cm „Flak 28“ automatinių pabūklų. 2003 m. Lietuvos kariuomenė ginkluota 120 mm minosvaidžiais ČM-120 (Čekija), 60 mm minosvaidžiais M60 (Rumunija) 90 mm prieštankiniais pabūklais (Švedija), 105 mm haubicomis M50 (JAV), zenitinės artilerijos pabūklais. atitikmenys: angl. artillery rus. артиллерия ryšiai: dar žiūrėk – apgulos artilerija dar žiūrėk – artilerinė aviacijos ginkluotė dar žiūrėk – atominė artilerija dar žiūrėk – bomba dar žiūrėk – bomba dar žiūrėk – bomba dar žiūrėk – bomba dar žiūrėk – bomba dar žiūrėk – bombarda dar žiūrėk – branduolinė artilerija dar žiūrėk – granata dar žiūrėk – jūrų artilerija dar žiūrėk – lauko artilerija dar žiūrėk – pabūklas dar žiūrėk – prieštankinė valdomoji raketa dar žiūrėk – prieštankinis raketų kompleksas dar žiūrėk – reaktyvinė salvinės ugnies sistema dar žiūrėk – tranšėjinė artilerija dar žiūrėk – zenitinė artilerija dar žiūrėk – zenitinė valdomoji raketa